Šiandien mokykloje parašiau rašinį apie patyčias, ir įkeliu jį čia. :)
Kiekvienas mes esame Žmogus. Kiekvienas turime jausmus,ir kiekvienas turime suprasti ,tiek savo tiek kitų jausmus. Ar įmanoma kažką įžeisti,neįžeidžiant savęs? Mums atrodo,kad taip,tačiau tikrai ne...
Nei vienas neturime susidurti su patyčiomis,bet vis tiek susiduriame,kad ir tas patyčios neliečia mūsų.
Mes esam patys savo aukos,tyčiodamiesi iš kitų, dar labiau tyčiojamės iš savęs. Laikui bėgant, mes pamirštam pasakytus žodžius,padarytus veiksmus, bet jie lieka... Jie niekur nedingsta. Kažkieno širdyse jie liks amžinai. Mums svarbu kitų jausmai, bet mes to neparodom, mes vaidinam prie draugų, kad esame bejausmiai. Bet žmogus juk yra gyvas!. Jei jaučiame skausmą,kai mus kažkas skaudina,tai kodėl mes nejaučiame kitų skausmo? Ar išvis taip gali būt?
Supraskite vieną dalyką,skaudindami kitus, mes dar labiau skaudiname save,savo šeimą,savo aplinką.
Kad ir kiek, mes norėtume nustoti pykti,pyktis vis tiek didės, ir mes to net nepastebėsime. Geriau išvis nepradėt,arba laiku nustot. Nelengva... Bet įmanoma.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą